Motinystė dažnai atveria ne tik meilę vaikui, bet ir tas vietas mumyse, kurios pačios ilgisi švelnumo, palaikymo ir leidimo būti netobuloms.
— SIMONA REPEIKAITĖ
Motinystė dažnai vaizduojama kaip natūralus džiaugsmas. Tačiau realybėje tai – gilus vidinis procesas, kuriame neišvengiamai atsiranda ir sunkumų.
Daugelis mamų patiria įtampą bandydamos būti:
- „tobulos“
- visada kantrios
- nuolat mylinčios
Kai realūs jausmai – nuovargis, pyktis, ambivalencija – yra slopinami,
vidinė įtampa tik didėja.
Ką iš tikrųjų išgyvena mama
Motinystėje gali atsirasti:
- noras atsitraukti nuo vaiko
- emocinis užsidarymas
- kaltė dėl savo jausmų
Tai gali gąsdinti, tačiau šios patirtys yra žmogiškos. Motinystė reikalauja didelės vidinės brandos:
- gebėjimo rūpintis kitu, nepametant savęs
- gebėjimo riboti savo poreikius, bet jų visiškai neignoruoti
Nėštumo ir gimdymo laikotarpiu dažnai kyla:
- baimės dėl kūdikio sveikatos
- nerimas dėl gimdymo
- abejonės savo gebėjimu būti mama
Po gimdymo gali pasirodyti:
- nepasitikėjimas savimi
- vienišumo jausmas
- palaikymo trūkumas
Tai rodo, kad motinystė yra ne tik gyvenimo etapas, bet ir psichologinė krizė, reikalaujanti prisitaikymo.
Didelę įtampą kuria vidinės taisyklės apie tai, kokia mama „turi būti“.
Pavyzdžiui:
- „gera mama nejaučia pykčio“
- „gera mama visada save aukoja“
Kai šie įsitikinimai tampa vidiniais standartais:
- emocijos yra slopinamos
- sunku priimti pagalbą
- didėja perdegimo rizika
Tai yra nutrūkęs kontaktas su savimi – kai gyvenama ne pagal vidinį jausmą, o pagal „kaip reikia“.
Daugelis mamų gyvena tarp dviejų kraštutinumų:
- „darau per mažai“
- „darau ne taip“
Po tuo dažnai slypi:
- perfekcionizmas
- baimė būti „bloga mama“
- noras kontroliuoti situaciją (ir vaiko elgesį)
Kai realybė neatitinka lūkesčių, atsiranda nusivylimas – savimi, vaiku ar pačia motinyste.
Motinystė dažnai iškelia tai, kas anksčiau liko neišspręsta.
Pavyzdžiui:
- vaiko pyktis gali sukelti stiprią reakciją, jei pačiai nebuvo leista pykti
- vaiko nepriklausomumas gali aktyvuoti kontrolės poreikį
- vaiko emocijos gali paliesti senas, neišgyventas patirtis
Ir kartais tampa neaišku, kaip su tuo būti.
Terapijoje svarbu:
- atkurti ryšį su savo jausmais
- leisti sau būti ne „tobula“, o tikra
- mokytis priimti savo vidinę patirtį be kaltės
Taip pat:
- atpažinti vidinius spaudimus
- kurti ribas
- mokytis prašyti ir priimti pagalbą
Motinystė nėra apie tobulumą. Tai santykis – su vaiku ir su savimi.
Ir kuo daugiau šiame santykyje atsiranda tikrumo, tuo daugiau atsiranda ir ramybės, ir gyvo ryšio.
Pagalba ir palaikymas
Rekomenduoju Individualias sesijas nuotoliu ir šokio-judesio terapija grupėje.