Santykių sunkumai dažniausiai atrodo kaip nesusikalbėjimas, konfliktai ar emocinis nutolimas. Tačiau iš tikrųjų jie kyla ne dėl paviršinių priežasčių, o dėl gilesnių vidinių procesų. Tai, kaip mes reaguojame santykiuose, yra tiesiogiai susiję su tuo, kaip vaikystėje patyrėme artumą, saugumą ir ryšį. Mūsų nervų sistema prisimena, kas buvo saugu, o kas – ne, todėl suaugus santykiuose dažnai automatiškai kartojame tuos pačius išgyvenimo modelius.

Kai santykiuose atsiranda įtampa, žmonės dažnai pereina į gynybą: ima kritikuoti, gintis, užsidaro ar atsitraukia. Tai nėra blogas charakteris ar meilės trūkumas – tai bandymas apsisaugoti nuo gilesnių jausmų, tokių kaip skausmas, gėda, bejėgiškumas ar emocinis perpildymas. Po šiomis reakcijomis dažniausiai slypi nepatenkinti poreikiai – noras būti išgirstam, matomam, svarbiam ir jaustis saugiai šalia kito žmogaus.

Dauguma porų patenka į pasikartojantį konfliktų ciklą: vienas partneris siekia artumo, kitas atsitraukia, vienas jaučiasi atstumtas, kitas – spaudžiamas. Taip susiformuoja uždaras ratas, kuriame abu žmonės jaučiasi nesuprasti, nors iš tikrųjų abu bando apsaugoti save. Konfliktai tuomet kartojasi, keičiasi tik jų tema, bet ne esmė.

Terapijoje šios problemos sprendžiamos ne tik per bendravimo keitimą, bet per gilesnį savęs pažinimą. Pirmiausia mokomasi atpažinti savo reakcijas ir suprasti, kas slypi po jomis. Didelis dėmesys skiriamas emocijų ir nervų sistemos reguliacijai – nes tik tada, kai žmogus jaučiasi saugiai viduje, jis gali kurti saugų ryšį su kitu. Taip pat mokomasi aiškiai išreikšti savo poreikius, nebekaltinant partnerio, o prisiimant atsakomybę už savo vidinę būseną.

Svarbiausias terapijos tikslas – ne pašalinti konfliktus, o padėti žmogui išmokti kitaip būti santykyje: išbūti su savo jausmais, nebereaguoti automatiškai ir gebėti atkurti ryšį po sudėtingų momentų. Kai keičiasi vieno žmogaus santykis su savimi, keičiasi ir visas santykis. Santykiai tuomet tampa ne kovos lauku, o erdve augimui, artumui ir tikram ryšiui.