1. „Ar su manimi individualioje terapijoje bus kažkas „daroma“?“
Geštalto terapijoje su jumis niekas nėra daroma prieš jūsų valią. Terapija vyksta per dialogą ir bendrą tyrinėjimą. Terapeutas nesiima „taisyti“ ar „analizuoti iš viršaus“, o yra santykyje kaip gyvas žmogus, kuris padeda jums geriau pastebėti savo patyrimą čia ir dabar.
2. „O jei nežinosiu, ką kalbėti?“
Tai labai dažna baimė. Terapijoje tyla, nežinojimas ar sumišimas taip pat yra patyrimas, su kuriuo galima būti. Terapeutas padeda tyrinėti tai, kas vyksta – net jei tai tik jausmas „nežinau“. Nereikia būti „įdomiam“ ar „teisingam“.
3. „Ar mane vertins ar diagnozuos?“
Terapijoje akcentuojamas fenomenologinis požiūris – tai reiškia, kad terapeutas pirmiausia domisi jūsų patirtimi, o ne etiketėmis. Vertinimas nėra pagrindinis tikslas. Diagnostika, jei ji apskritai pasitelkiama, laikoma santykio dalimi, o ne nuosprendžiu.
4. „Ar turėsiu kalbėti apie vaikystę?“
Tik tiek, kiek tai natūraliai kyla dabartiniame patyrime. Geštalto terapija orientuota į dabartį („čia ir dabar“), tačiau praeitis gali atsirasti kaip gyvas fonas, jei ji veikia jūsų dabartinius jausmus, kūną ar santykius.
5. „O jei jausiu per stiprias emocijas?“
Emocijos laikomos svarbia informacija apie jūsų poreikius ir kontaktą su pasauliu. Terapeutas padeda ne „išlieti“ emocijas bet kaip, o būti su jomis saugiai, tinkamu tempu, stiprinant jūsų savipalaikymą.
6. „Ar terapeutas man sakys, ką daryti?“
Ne. Geštalto terapijoje laikomasi paradoksalios pokyčio teorijos: pokytis vyksta tada, kai žmogus pilniau tampa tuo, kas jis jau yra, o ne kai stengiasi būti kitu. Terapeutas neprimeta sprendimų, bet padeda jums geriau išgirsti save.
7. „Kas, jei terapija man netiks?“
Tai laikoma legitimi ir svarbia galimybe. Pirmosiomis sesijomis stebima, ar užsimezga darbinis aljansas. Jei terapija ar terapeutas netinka, tai aptariama atvirai – tai nėra nesėkmė, o rūpinimasis savimi.
8. „Ar terapijoje turėsiu atlikti pratimus?“
Kartais gali būti siūlomi eksperimentai, tačiau jie nėra testai ar užduotys. Eksperimentas – tai kvietimas patirti kažką naujai, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į kūno pojūtį ar pasakyti tai, kas paprastai lieka neišsakyta. Jūs visada galite atsisakyti.
9. „Ar aš esu „per sudėtingas“ terapijai?“
Geštalto požiūriu, žmogaus sunkumai laikomi kūrybiškais prisitaikymais, kurie kažkada padėjo išgyventi. Terapija nėra skirta „sutaisyti sugedusį“, o suprasti, kaip jūs prisitaikėte, ir ar tai vis dar jums tarnauja.
10. „Ko tikėtis po pirmos sesijos?“
Dažniausiai – ne stebuklingo palengvėjimo, o šiek tiek daugiau aiškumo, kontakto ar gyvumo. Kartais – ir daugiau klausimų. Tai normalu. Terapija suvokiama kaip procesas, o ne greitas sprendimas.
1. Ar man reikės mokėti šokti?
Ne. Šokio-judesio terapijoje nėra „teisingų“ ar „gražių“ judesių. Čia nėra choreografijos ar vertinimo. Judesys kyla iš tavo kūno pojūčių ir emocijų, minčių o ne iš technikos. Terapijoje svarbu ne estetinis judesys, o autentiška kūno raiška.
2. Ką daryti, jei jausiuosi labai nejaukiai ar sustingsiu?
Sustingimas, drovumas ar noras stebėti – irgi yra dalis proceso. Gali dalyvauti tiek, kiek tuo metu leidžia tavo vidinė būsena. Niekas nevers judėti ar kalbėti.
3. Ar reikės kalbėti apie savo problemas visai grupei?
Neprivaloma. Dalijimasis visada yra kvietimas, o ne pareiga. Kai kurie žmonės daugiau reiškiasi per judesį, kiti – per tylą. Abu būdai yra vienodai vertingi.
4. Kas bus, jei mane užplūs stiprios emocijos?
Emocijos yra laukiamos, bet jos laikomos saugioje struktūroje. Terapeutas padeda jas reguliuoti per kvėpavimą, įžeminimą ir judesio atspindėjimą. Tu niekada nebūsi palikta viena su per stipriu išgyvenimu.
5. Ar kiti grupės nariai mane stebės ir vertins?
Grupėje kuriama aiški saugumo ir pagarbos kultūra. Kiekvienas dirba su savimi, o ne analizuoja kitus. Dažnai žmonės greitai pajunta palengvėjimą supratę, kad „nesu viena tokia“.
6. Kuo grupinė terapija skiriasi nuo individualios?
Grupė suteikia papildomą gydomąjį veiksnį – ryšį. Per kitus žmones dažnai atpažįstame savo jausmus, mokomės ribų, artumo ir autentiško buvimo tarp žmonių.
7. Ar tai saugu, jei turiu nerimą ar buvusių traumų?
Svarbu, kad terapiją vestų specialistas, turintis žinių apie traumą ir jos poveikį kūnui
8. Ką rengtis?
Patogius drabužius, kurie nevaržo judesio. Nereikia specialios sportinės aprangos – svarbiausia, kad jaustumeisi saugiai ir patogiai savo kūne.
9. O jei palyginsiu save su kitais ir pasijusiu „ne tokia“?
Šis jausmas labai dažnas ir su juo taip pat dirbama terapijoje. Palyginimas tampa ne problema, o medžiaga savęs pažinimui: ką manyje tai paliečia?
10. Kaip suprasiu, ar ši terapija man tinka?
Dažniausiai po 1–2 susitikimų atsiranda aiškesnis kūno signalas: daugiau ramybės, palengvėjimas ar bent jau jausmas, kad „čia galiu būti savimi“. Sprendimą visada priimi tu, savo tempu.
11. Ar reikia būti fiziškai stipriam ar lankstiems?
Prisitaikoma prie kiekvieno dalyvio galimybių.